True love only exists between me and my mirror.

Noriu visų savo skaitytojų atsiprašyti, kad taip ilgam buvau dingusi. Priežasčių daugybė.

Noriu pasakyti, kad daugiau neberašysiu. Ne, aš nejuokauju. Ir tai ne pertrauka. Aš apskritai nebenoriu rašyti. Nebeturiu nei laiko, nei idėjų, nei jėgų, nei noro. Neklausinėkit kodėl. Tiesiog taip yra.

Labai atsiprašau tų, kas skaitėt ir kam patiko. Bet mano istorija nebuvo superinė, tad nemanau, kad tai jums bus didžiulis nuostolis. Yra blog’e ir geresnių istorijų. 

Ačiū visiems. Ačiū už 52 patiko paskutiniame skyriuje. Man tai be galo malonu, tik gaila, nebegaliu rašyt.

Dar kart atsiprašau. Nemaniau, kad taip viskas išeis.

P.S. Dy -> nežinau ir nenoriu žinoti kas tu per vienas/viena. Jei manęs nepažįsti, tai ir neatrašinėk už mane, ok? Nors man dabar tai nebelabai ir rūpi.

Ačiū už jūsų gražius komentarus visą šį laikotarpį, kol rašiau ;*

Galbūt kada nors vėliau grįšiu į blog’ą. Gal netgi pratęsiu šią istoriją. Taigi… Iki pasimatymo!..

 

Rodyk draugams

Donatas pasirėmė rankomis į žolę ir šiek tiek pakilo, aš pasirėmiau alkūnėmis ir pabandžiau atsisukti. Taip, tai buvo Rokas. Po velnių, ką jis čia daro?? Velniava, jis išsiduos! Ne ne, Rokai, prašau… Tik neišsiduok. Negaliu dabar imti ir žlugti Dainiaus akyse. Tiesiog negaliu. Kaip man išsisukti??

Visi tylėjom. Net ir Dainius stovėjo išsižiojęs. Ne, ne dėl to, kad būtų išsigandęs. Pf, jis nieko nebijo. Tiesiog tai buvo… keista. O gal Dainius suabejojo mano žodžiais, kad mūsų su Roku niekas nesieja? Ne ne, tik ne tai.

- Ką sakei?-pagaliau atsigavo Dainius ir prunkštelėjo. Pašaipiai žiūrėjo į jį.

- Tą, ką girdėjai! Ką jūs čia jai, po velniais, darot?

- Ne tavo reikalas,-piktai prisimerkė Dainius. O ne, pyktis nereikia. Dar susimušti sugalvos. Teks man įsikišti. Kol jie ten svaidė žaibus vienas kitam, tyliai paprašiau Donato, kad nuliptų nuo manęs ir atsistojau. Trumpai susvyravau, bet atsirėmiau rankomis į Dainiaus nugarą. Jis apkabino mano liemenį.

- Klausyk, am…-apsimečiau, kad bandau prisiminti jo vardą,-Rokai, ko čia kišiesi? Jie mano draugai.

- Akvile, ką tu čia nusišneki? Tu girta! Kokie jie draugai? Nuo kada tu su tokiais…

- Kokiais tokiais?-dar pikčiau paklausė Dainius.

- Asilai, nugirdot ją, o paskui jau darot, ką norit, taip? Labai vyriška, tikrai,-pašaipiai šnekėjo Rokas.

- Rink žodžius, berneli,-prunkštelėjo Dainius,-niekas jai nieko nedaro. Mano Akvilės niekas negali nuskriausti.

Pastebėjau, kad Roko veidas persimainė, kai išgirdo žodį “mano”.

- Klausyk, ko čia kišiesi?-piktai paklausiau Roko, nors tai buvo be proto sunku padaryti. Bet privalėjau parodyti Dainiui, kad tai tik nesusipratimas,-čia mano chebra. Ir jie nieko man nedaro. Taip kad, negaišk laiko.

- Tai tu… Viskas man aišku. Nemaniau, kad tu tokia,-paniekinamai tarė jis man ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad vos išsilaikiau ant kojų. Jis manimi pasišlykštėjo. Tiesiog nuoširdžiai neapkentė. O mano širdis ėjo iš proto, drugeliai pilve šoko tango. Man vėl buvo taip gera matyti jį priešais save. Kad ir piktą ir nekenčiantį manęs. Bet aš pati pasirinkau. Nieko negaliu padaryt. Taip turi būti.

- Kokia tokia? Kas tau yra? Ko čia kišies? Ką noriu, tą darau,-toliau skaudančia širdim variau ant jo. Greičiau jis eitų iš čia. Dar netyčia prasitars ką nors… Tada jau Dainius nebesusitvardys. Nors ir to Roko pasirodymo užteko. Dabar turbūt teks su Dainiumi rimtai pasišnekėt. Jeigu Rokas daugiau nieko nesakys, gal ir pavyks išsisukti.

- Ko aš kišuos? Jie tave nugirdė! O dabar ruošiasi panaudoti savo reikmėm! Tu jau ant tiek buka, kad net to nesupranti?-prisimerkė jis piktai.

- Dar tu man Akvilę buka pavadinsi,-sušnypštė Dainius ir nestipriai stumtelėjo Roką,- aš paiimsiu ir…

- Dainiau, nereikia,-atsistojau prieš jį. Jis nuleido savo iškeltą ranką. Atsisukau į Roką,-jau gali eit,-ramiai pasakiau. Jis piktai pašnairavo į Dainiaus rankas ant mano liemens.

- Nu jo,-sučiaupė jis lūpas,-gerai, Akvile. Sėkmės tau gyvenime,-pažiūrėjo jis tokiu niekinančiu žvilgsniu, kad pasijutau tikrai apgailėtinai. Vieną akimirką man net šovė į galvą mintis bėgti atgal į jo glėbį. Nes aš jį myliu. Ir tegu galvoja Dainius su visai kitais ką nori!.. Bet to padaryti paprasčiausiai negaliu. Tai liks tik skaudžia svajone.

- Aha…-numykiau. Rokas apsisuko ir nuėjo link savo motociklo. Man širdis plyšo. Galvojau, apsiverksiu dabar pat. Dieve tu mano. Tvardykis, Akvile! Juk negali Dainiui išsiduoti. Greit nusisukau nuo jo ir pažvelgiau į Dainių. Jis įtartinai prisimerkė.

- Neklausk manęs, nes aš irgi nieko nesupratau,-atsakiau ir susidėjau rankas ant liemens. Abejingai prunkštelėjau. Nors nemanau, kad gavosi abejingai. Dainius nekvailas, turbūt ką nors įtarė. Turbūt atrodžiau mažų mažiausiai sutrikusi ir išsigandusi.

- Jis rimtai tave įsižiūrėjęs,-lėtai palingavo galva Dainius.

- Nu tikriausiai,-prunkštelėjau.

- Apgailėtinas bernas. Norėjos gerai per galvelę vožtelt. Bet ką aš čia su tokiu nupiepėliu… Gaila vaiko,-sukrizeno jis ironiškai.

- Tai jau tikrai,-prunkštelėjau, jam pritardama,-būtų tau užtekę jį stumtelt, visą likusį gyvenimą reanimacijoj praleistų.

Dainius skardžiai nusijuokė. O aš, naudodamasi proga, lengviau atsidusau. Man pavyko. Aš išsisukau!! Dainius nieko neįtarė. Ničnieko. Rokas neišsidavė. Jis juk nepaminėjo nieko panašaus į “tarp mūsų viskas baigta” ar kažką tokio. Dainiui negalėjo kilti įtarimas. Jis tik pamanė, kad Rokas dėl manęs lydosi ir viskas. Viskas. Nieko daugiau. Viskas gerai.

Bet čia tik viena to pusė. Dainius nieko neįtarė. Čia gerai. Bet…Rokas… Jis ne tik kad įtarė, o apskritai- neverbaline kalba pasiuntė mane nachui. Aš ne tokia jau ir buka- suprantu, kad tai galas. Jis man to neatleis. Išsišaipiau iš jo visų akivaizdoj. Jis girdėjo “mano Akvilė” iš Dainiaus lūpų, matė, ką aš išdarinėju su bernais. Matė, kokia aš iš tikrųjų.

Tai galas. Bet juk aš jo ir norėjau, ar ne? Tai kodėl, po velnių, jaučiuosi taip, lyg mano širdžiai nebebūtų dėl ko plakti??

- Einam į vidų? Jau vėsoka biškį,-tarstelėjo Augustas, norėdamas nutraukti tą nemalonią tylą.

- Jo, einam,-pritariau jam, nors man šalta nebuvo ir aš mielai būčiau pabuvusi lauke ir surūkiusi visas cigaretes, kiek tik tie bernai turi. Bet žinau, kad cigarete to jausmo neužmuši. Bet kas man belieka daryt? Manęs niekas nepaguos, nes niekam negaliu pasakyti. Nebent Ine… Hm. Nu jo, aš likau viena. Labai faina. Kai tave drasko iš vidaus ir tau būtų šiek tiek lengviau jei kažkas pasakytum, bet kas baisiausia- nėra kam.

Dainius nuėjo prie Augusto. Jiedu pradėjo apie kažką šnekėti. Kaip čia suprast? O aš? Ką, Dainius gal jau spėjo pamiršt mane?? O gal jis vis dėl to įtarinėja mane? Nu eina sau.

Prie manęs priėjo Donatas ir apkabino per pečius. Užuodžiau jo prabangius kvepalus.

- Ei, nesiparink tu taip.

- Aš nesiparinu,-prunkštelėjau,-tik nervina, kad Dainius ignorą metė. Tu pažiūrėk, šneka ten sau su Augustu, turbūt, kad apie mane. Jaučiu jis dabar patikėjo tom nesąmonėm. O to berno aš net nepažįstu,-prunkštelėjau abejingai.

- Nu jo. Bet tu jam tai juodai patinki,-sukrizeno jis ironiškai ir šiek tiek…m…pavydžiai.

- O tu galvoji, man rūpi?-atsisukau į jį. Buvo beprotiškai sunku šį klausimą užduoti lengvabūdiškai ir taip, kad atrodytų, jog jo atsakymas “ne”.

- Galvoju, kad ne. Tu renkiesi normalius bičus,-sukrizeno jis patenkintas.

- Būtent.

- Pavyzdžiui, tokius kaip aš,-parodė jis į save ir nustatė išdidų veidą. 

- Jo, tokius kaip tu,-sukrizenau.

- O ką, aš tau netinku?-apsimetė jis įsižeidęs.

- O man jau dabar reikia apsispręst?-nusijuokiau.

- Ne, ką tu. Negali čia per minutę sugalvot… Duosiu tau dvi,-šyptelėjo klastingai.

- Ačiū. Nereikėjo tiek daug,-sukrizenau ironiškai.

Hm. Iš viso mūsų “ilgo” pokalbio iki laiptinės supratau tik tiek, kad aš jam patinku. Jis akivaizdžiai su manim flirtavo. Man būtų neprošal naujas vaikinas. Nors visiškai dabar jo nenoriu. Aš net negaliu įsivaizduot kito vaikino lūpų ant savųjų. Nes man visada buvo ir bus geriausios Roko lūpos. Kai bučiuosiuosi su kitu vaikinu, aš niekada nejausiu to, ką jaučiau Rokui. To jausmo neįmanoma jausti daugiau nei vienam žmogui.

Bet man reikia. Man reikia vaikino. Nors kiek užsimiršti. Sutelkti dėmesį į ką nors kitą. Ir noriu ar nenoriu, niekam čia neįdomu. Yra žodis “reikia”.

~~~

Grįžę, nusivilkome striukes ir nuėjome į kambarį. Visi vėl patraukėme į svetainę, kur sėdėjo ir apie kažką kalbėjo Kotryna su Agne. Jau ir aš kulniavau paskui vaikinus, kai Donatas sugriebė mane už alkūnės ir klastingai nusišypsojęs nusitempė prie baro. Dainius nepatikliai į mus pažiūrėjo ir nusisuko. Užmezgė pokalbį su Augustu ir panomis. Kas jam yra? Ko jis taip reaguoja? Negi jis rimtai tiki? Eina sau, kaip užkniso jau viskas…

Giliai atsidusau ir nuleidau galvą. Donatas švelniai suėmė man už smakro ir ją pakėlė.

- Kas tau, mažut?

- Nieko,-gūžtelėjau pečiais,-noriu brendžio.

- Ei, ar ne per daug tau bus?-prisimerkė jis.

- Nešnekėk nesąmonių. Aš dar visiškai blaiva,-ironiškai išsiviepiau.

- Aha, matosi,-prunkštelėjo jis.

- Baik zyzt, geriau duok man išgert,-susidėjau rankas ant liemens. Donatas nusijuokė ir paėmęs stikliuką, įpylė man šiek tiek brendžio. Paėmiau iš jo rankų stiklinę ir vienu mauku išgėriau. Ojoj… Truputį galvelė apsisuko. Jau gal tikrai gana?

- Ei, o tau nereikia eit fizikos rašyt?-kažkaip netikėtai prisiminiau.

- Am… Nu jo, reiktų,-sukrizeno jis,-bet juk neisiu “truputį” išgėręs…

- O kodėl? Jei labai norėtum, sugebėtum,-pakėliau antakį ir priėjau arčiau.

- O kas sakė, kad noriu?-pakėlė jis antakį,-jei ko ir noriu, tai tik tavęs.

- Manęs? Aš ne tokia lengvai pasiekiama, kaip tau atrodo,-įbedžiau pirštą jam į krūtinę. Iš tikrųjų, tai taip nėra. Juk mėgstu su naujais vaikinais iškart eiti prie reikalo. Tačiau dabar, kai grįžo Dainius, taip elgtis nebegaliu. Negaliu jo akyse pasirodyti tokia kalė. Jis anskčiau ar vėliau sužinotų iš paties Donato. Nors mielai nusitempčiau jį dabar į lovą. Gal padėtų man ką nors pamiršti. Seksas neprimins man Roko, juk mes nesimylėjom. Nesimylėjom… O taip norėjau. Ir dabar tebenoriu. Hm, panorėsiu ir praeis. Ką aš galiu daugiau padaryt? Ogi nieko. Reikia toliau gyvent gyvenimą, kuri pasirinkau.

- Aš taip ir nemanau,-suėmė jis mano ranką ir šyptelėjo.

- Kur pas tave tualetas?-surimtėjau. Jis pakėlė antakius. Taip, visai aš čia ne į temą.

- Am… Va ten,-parodė jis į duris, kitame buto gale.

- Gerai, einu,-tariau ir apsisukusi nuėjau prie man parodytų durų. Užsidariau tualete ir susmukau ant grindų. Atsirėmiau galva į duris ir sunkiai atsidusau. Išprotėjimas… Norisi verkti, bet tuo pačiu jaučiu, jog negaliu. Nėra iš ko. Visi mano jausmai pas jį. Tiek geri, tiek blogi. Tai taip nervina… Paskutiniu metu tik tai ir tedarau. Nervinuosi. Amžinai.

Man taip besėdint ant grindų ir nervinantis, išgirdau anam kambary tylą. Visišką tylą. Jie ten ką, tylos minutę daro? Įsiklausiau. Girdėjau tylų Agnės balsą. Tik nesupratau nei vieno žodžio. Tada išgirdau Dainių. Tik jo balsas buvo gerokai garsesnis. Ir piktesnis. Bet vis tiek nieko nesupratau. Išgirdau tik… savo vardą. Apie ką jie ten šneka?

Rodyk draugams

Galėjo tas Donato kiemas būti ir toliau nuo Roko. Nenoriu jo susitikt. Nenoriu, kad jis mane pamatytų su visais jais. Net nežinau kodėl. Juk čia mano gyvenimas ir mano žmonės. Aš pati pasirinkau. O Rokas anksčiau ar vėliau pamatys tai, nes aš didžiąją laiko dalį praleisiu būtent su savo chebra.

Kol Dainiaus nebuvo, dažniausiai vaikščiodavau su Ineta ir Kotryna. Su pažįstamais pasisveikindavau ir viskas. Nes… nebuvo Dainiaus. Tai ne dėl to, kad aš nesugebu pati bendrauti su žmonėmis. Pf… Tikrai ne. Tiesiog… aš esu Dainiaus mėgstamiausia mergaitė. Jo numylėtinė, jo… globotinė. Taip, jis mane globoja ir saugo. Jis neleidžia manęs niekam skriausti ar sakyti kažką blogo apie mane. Todėl kai jis šalia, aš esu tokia saugi, kad saugiau jaustis ir nebegalėčiau. Daug kas pavydi. Nes tai juk Dainius. Kiečiausias mokyklos bičas. Ir ne tik mokyklos… Tikriausiai nėra mano mieste tokio žmogaus, kuris nebūtų apie jį girdėjęs. O man teko tokia garbė. Todėl daug kas griežia ant manęs dantį. Nors nieko pasakyti negali. Ir dėl to aš esu rami.

Tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl ko aš mažai bendravau su kitais pažįstamais. Pagrindinė priežastis juk Rokas. Per jį juk viskas. Per jį mano nuotaikų pokyčiai pradėjo stebinti pačią mane. Per jį aš pradėjau save skandinti savo pačios mintyse. Per jį negalėjau apie nieką kitą galvoti, ką jau kalbėt apie kitus draugus. Apskritai- tik jis buvo mano galvoje. Dabar jo ten nebėra. Galva tuščia. Bet… Jis vis dar mano širdy. Ir mano didžiausias noras būti su juo. O didžiausias poreikis jaustis saugiai. Tai man suteikia Dainius ir mano gyvenimas, kurį ramiausiai sau gyvenau iki Roko pasirodymo. Pasirinkau jį ir toliau gyventi.

Man reikia jį pamiršt. Kažkaip, bet reikia. Nors tai neįmanoma, jaučiu širdim. Jis ten jau apsigyveno. Jaučiausi taip, lyg nebeturėčiau jausmų. Man niekas nerūpėjo. Tačiau Dainiaus sugrįžimas daug ką pakeitė. Grįžo saugumo jausmas, senojo gyvenimo ilgėjimasis. Ir aš tikiu, kad jei vėl sėkmingai gyvensiu savo gyvenimą, aš dar sugebėsiu išsikapstyt.

Atidėjau savo mintis vėlesniam laikui, nes jau įėjome į Donato butą. Buvome prieš tai užsukę į alkoholinių gėrimų parduotuvę. Kažkas sakė, kad pasiimsim šampano. Mhm. Na, jei brendis yra naujas šampano pavadinimas, tai tada jo. Nusipirkom šampano ir brendžio. Iš esmės džiaugiuosi. Reikia man šiek tiek įkalt. Pralinksmėsiu, atsigausiu, pamiršiu trumpam Roką. Jau net nebevartoju žodžio “rūpesčius”, nes vienintelis mano rūpestis yra jis. Su Dainiumi viskas jau sutvarkyta. Lyg ir nebėra dėl ko nerimauti.

Įėję į Donato butą, nusivilkome striukes, bet batų nenusiėmėm. Donatas su gėrimais nuėjo į virtuvę, o mes nužingsniavome į svetainę. Dainius, laikydamas mane už klubų, atsisėdo ant fotelio ir pasisodino mane ant kelių. Jis visuomet taip darydavo. Ir man tai patiko. Ne, jis niekada anksčiau nebuvo mano vaikinas ir nemanau, kad kada tokiu bus. Jis tiesiog mėgsta sau daug leisti. Jam tai tik žaidimai. Smaginasi jis taip. Bet jis gyvenime manęs nenuskriaustų. Aš esu jo Akvilė ir jis mane saugo.

- Užsikimškit ausis!-sušuko Donatas iš virtuvės. Pasigirdo didelis pokšt. Jis atidarė šampaną. Kotryna net sucypė. Pf, bailė. Bet ji kažkokia keista man. Matau, kad ji įsitempusi, kažko nervinasi, bijo man į akis pažiūrėt. Viskas dėl manęs. Ji jau gailisi, kad priskiedė Dainiui apie mane. Ji juk norėjo mane susigrąžint. O dabar, kai pati grįžau, ji bijos taikytis. Pati kalta.

Donatas supilstė šampaną į šešias stiklines ir atnešė mums. Pirmiausia jis padavė stiklinę man. Paduodamas ją, mirktelėjo man ir apsisuko taip greit, kad aš net nespėjau sureaguot. O Dieve… Prisiminiau tą situaciją prie spintelių… Kvailai tada išėjo. Bet koks dabar skirtumas.

Donatas pasiūlė tostą už Dainiaus sugrįžimą. Visi susidaužėme taurėmis ir atsigėrėme šampano. Aš vienu mauku išgėriau visą stiklinę.

- Ei, mažut,-nusijuokė Dainius,- biškį ištroškus?

- Nu jei į tavo garbę, tai garbingai ir reikia išgert,-sukrizenau. Jis pakilnojo antakius, aiškiai patenkintas, o jo ranka nuslydo į mano nugaros apačią. Jis švelniai glostė nuogą nugaros plotelį, kurio neuždengė mano megztinukas. Tada atšlijo nuo fotelio atlošo ir prilietė savo šiurkščias lūpas prie mano skruosto. Sukuteno. Nieko nejutau. Jokių virpuliukų, nieko. Bet negaliu sakyt, kad man nepatiko. Tai buvo įprasta Dainiui. Jis visuomet elgėsi taip, lyg būčiau jo. Nors taip, galima sakyt, ir yra. Aš jo globotinė. Jis mane saugo nuo visokių neaiškių tipų ir viso kito. Žodžiu, man pasisekė.

Greit “patvarkėme” antrąjį šampano butelį ir perėjome prie brendžio. Pagaliau galėsiu kaip reikiant išgerti. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji- man iš tikrųjų džiugu, kad grįžo Dainius. Tai reiškia, kad aš vėl saugi ir su gera reputacija. Dar geriau, kad jis patikėjo manimi ir viskas vėl gerai. Aš vėl savame gyvenime. Man nebereikia nieko vaidinti ar kažko slėpti. Už tai verta išgerti. Antroji- kad ir kaip norėčiau, jį pamiršti ne taip paprasta…

Pasiėmiau į rankas brendžio stiklinę ir išgėriau. Skystis maloniai nudegino gerklę…

Pasimėgavau brendžiu dar keletą kartų. Jau pasijutau šiek tiek linksmesnė, pasidarė šilta. Šnekėjome apie įvairius dalykus, kurie dedasi mokykloje. Dainius daug pasakojo apie savo atostogas Ispanijoj, Egipte ir dar velniai žino kur. Baigęs pasakojimą, jis užsivertė dar vieną brendžio stiklinę ir kreipėsi į mane:

- Mažule, varom gal parūkyt?-paklausė manęs ir perėjo man pirštais per stuburą. Atsisukau į jį. Kažkodėl dabar norėjau jį pabučiuoti. Ne, ne dėl to, kad jis man patiktų. Taip, jis seksualus vaikinas ir visa kita. Bet man dabar norėjosi tiesiog… pažaisti. Hm, matyt, brendis veikia. Nors dar visai nedaug išgėriau! Trumpai ir nekaltai pakštelėjau jam į lūpas. 

- Varom,-šyptelėjau klastinga šypsenėle. Jis atsakė panašia. Matyt, panašiai jautėsi. Nors jis visada taip jaučiasi. Drąsus ir daug sau leidžiantis. Užtai man jis ir patinka.

- Varot?-kreipėsi jis į likusiuosius.

- Ne, mes pabūsim,-atsakė Agnė su Kotryna. Ką jau jos ten tokio aptarinėja? Pastebėjau, kad kreivai į mane spokso. Turbūt apkalbinėja. Tegu. Man nusispjaut.

- Mes tai varom,-pakilo nuo sofos Augustas su Donatu. Hm, būsiu viena tarp trijų neblogų vaikinų. Ką ten neblogų, jie visi žiauriai faini. Man patinka.

Nuėjome į prieškambarį, apsivilkome striukes ir išėjome laukan. Hm, visai nešalta. Nors gal man taip tik atrodo? Ai, koks dabar skirtumas.

Išėjome iš Donato laiptinės, paėjome kelis žingsnius už namo kampo, nuo kurio puikiai matėsi gatvė. Šįkart Donatas suskubo ištiesti man cigarečių pakelį. Išsiėmiau cigaretę, o Dainiui leidau man ją pridegti. Kaip faina jaustis dėmesio centre. Atsirėmiau į sieną, man iš abiejų pusių stovėjo vaikinai. Man puikiai matėsi gatvė, tad stebėjau pravažiuojančias mašinas. Užsispoksojau į labai gražią sidabrinę mašinytę, kurios markės nežinojau. Nesidomiu aš mašinomis. Atsistojęs prieš mane Dainius, užstojo man vaizdą. Išpūtė dūmą man į veidą. Aš jam atgal. Jis nusijuokė ir priėjo arčiau. Užkišo ranką už mano nugaros ir truktelėjo mane nuo sienos. Aš trumpam susvyravau, bet Augustas mane sugavo už alkūnės.

- Nebegalima tau daugiau gerti,-nusijuokė jis.

- Jo, matai jau, ant kojų nebepastovi,-sukrizeno Dainius.

- Viską aš pastoviu,-sukrizenau. O paskui nusijuokiau iš savo pasakyto sakinio. Kažką nusišnekėjau. Šampanas, brendis, dabar cigaretės. Plius trys faini bachūriukai. Hm… Man dabar niekas neberūpėjo. Norėjau tik pasilinksmint su jais,-klausykit, berniukai…

- M?-pakėlė antakį Donatas ir dabar irgi atsistojo priešais mane. Neatsiliko ir Augustas. Dabar visi trys stovėjo priešais. Įprastai turbūt nejaukiai pasijusčiau, bet dabar… Mėgavausi visu tuo. Bedžiau pirštą Dainiui į krūtinę,-aš noriu…ko nors,-sukrizenau.

- Manęs?-pakėlė jis antakį.

- Man tavęs neužteks… Man jūsų visų reikės,-nužvelgiau Donatą su Augustu. Tie patenkinti susižvalgė ir priėjo arčiau. Matėsi, kad jie ne ką blaivesni nei aš. Dainius greit paėmė mane ir persimetė per petį, man net cigaretė iš rankų iškrito. Gal nepadegsiu žolyno?

- Ei, kur mane neši? Paleisk,-pradėjau trankyti jam nugarą ir juokiausi.

- Kur nešu? O kur nori?-sukrizeno jis klastingai.

- Jei tu nori to, ko ir aš noriu, tai man ir čia gerai,-toliau žvengiau. Jau nebejaučiau, apie ką kalbu.

- Ei, Dainiuk, gal pasidalink, ką?-išgirdau Donato juoką. Berniukas irgi meilės užsinorėjo.

- Gelbėk, Donatai…-pati iš savęs juokiausi. Buvo žiauriai smagu, niekas man nerūpėjo. Išgirdau atbėgant Donatą. Jis mane nuėmė nuo Dainiaus pečių ir bandė pastatyti ant kojų, bet neišlaikė pusiausvyros ir abu nugriuvome ant žolės. Tiksliau, aš nugriuvau ant jo, todėl net neužsigavau. Tada mes apsivertėme ir jis jau buvo virš manęs. Aš tiesiog springau juoku. Man buvo žiauriai juokinga ir smagu. Seniai jau taip bebuvo, kad niekas neberūpėtų, jokia slogi mintis į galvą neateitų, kad tiesiog mėgaučiausi akimirka. Pasiilgau to jausmo. To lengvabūdiško gyvenimo. Virš mūsų, iš abiejų pusių, atsistojo Dainius su Augustu ir bandė padėti mums atsistoti. Deja, nekaip sekėsi. Donatas tiesiog prilipo prie manęs ir bandė bučiuoti mano kaklą. Bet labai kuteno ir aš muisčiausi, tad jam prastai sekėsi. Cha, aš ne tokia lengvai prieinama.

- Ei, ereli, nenukankink mano Akvilytės,-nusižvengė Dainius,-man irgi jos reiks!

- Stok į eilę,-juokėsi man į kaklą Donatas. Aš tai išvis… Maniau, mirsiu iš juoko. Nors iš juoko mirti nebūtų taip ir baisu, ar ne? Tada staiga išgirdau balsą, po kurio man nebesinorėjo juoktis.

- Ką jūs, asilai, čia darot? Traukit nagus nuo jos!!

Rodyk draugams

Dainius stipriau suspaudė mano liemenį, verdamas mane žvilgsniu, reikalaujančiu atsakymo. Reikia atsakymo? Bus atsakymas. Tik kaip nuryt tą gumulą, kuris neleidžia man kalbėt?

- Akvile, einam,-išgirdau Inetos balsą. Pasisukau į ją. Ji stovėjo kiek atokiau nuo mūsų, susikišusi rankas į striukės kišenes, nekantriai trypčiodama vietoje. Dainius ją tik dabar pastebėjo.

- O, Ina…-pakilnojo jis antakius ironiškai,-na, žinoma, kaipgi tu be Inos?-kreipėsi jis trumpam į mane ir vėl nusuko savo įžūlias akis į ją. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Sprendžiant iš susiraukusių antakių, vaizdelis jam nepatiko,-kas tau nutiko? Iš namų pabėgai? Ar per daug po tūsus vaikštai, kad net kablus nusilaužei savo?-įronizavo jis, žvelgdamas į jos inkariukus.

- Oi, kaip juokinga,-nusivaipė Ineta. Dainiui tai nepatiko, bet jis neišsidavė,- Akvi, einam į pamoką. Jau gi skambutis buvo.

- Kada? Aš negirdėjau,-bandžiau suktis iš padėties.

- Ina, kas tau užėjo, ką?-piktai paklausė Dainius,-galvą susitrenkei, ar kas? Pamiršk tu tą pamoką. Nenumirsi, jei nenueisi. Einam, panos, parūkysim, paplepėsim… Papasakosit man, kas čia gero įvyko, kol manęs nebuvo…-nuėmė jis savo ranką nuo mano liemens ir dabar apkabino per pečius. Įsikibau į jo ranką.

- Akvi,-prisimerkė Ineta, keistai į mane žiūrėdama. Tas žvilgsnis buvo niekinantis. Aš dar galiu apsigalvot… Dar galiu eiti su Ineta. Bet… Aš negaliu. Dainiaus nuomonė man yra šventa. Aš privalau jam įrodyti, kad ta kvailė, Kotryna, klysta. Dainiaus nuomonė apie mane negali keistis. Aš vis dar jo mergytė. Tokia ir toliau žadu likti. Nebūsiu atstumtoji. Nė už ką.

- Ina, einam nu,-per prievartą nusijuokiau. O viduje tai tiesiog tirtėjau iš baimės. O jei man nepavyks? Jei neįtikinsiu Dainiaus? Kas tada? Na ne, negaliu to leist. Vien jo buvimas šalia priminė man, kas aš esu. Aš esu Akvilė. Ta pati, kurią Dainius mėgsta. Kad ir kas ką apie mane besakytų, aš jam įrodysiu, kad taip nėra,- atšvęsim Dainiaus sugrįžimą.

Inetos žvilgsnis tapo dar labiau niekinantis. Ji manimi pasibaisėjo.

- Daryk, ką nori. Man pamoka.

- Ei ei, Ina,-paleido Dainius mane ir sugriebė Inetą už alkūnės,- kas tau yra? Numirsi, jei į pamoką nenueisi? Nebejuokink.

- Paleisk mane,-sušnypštė ji ir bandė ištraukti savo ranką, bet jos pastangos buvo bergždžios. Dainius daug stipresnis už ją. Jis stipresnis už mus visus čia kartu sudėjus.

- Mažule, taip su manim nesielgiama,-ironiškai mandagiai ištarė jis.

- Paleisk tu mane, pasakiau!-suriko ji ir Dainius atlaisvino ranką.

- Nežadu čia su ja terliotis,-piktai tarė jis, o aš stebėjau į mokyklą bėgančią Inetą. Nežinojau, nė ką ir galvoti. Viskas. Viskas baigta. Aš jau pasirinkau. Išdaviau Inetą. Ji supyko. Labai supyko. Netyčia į galvą grįžo tas vaizdas, kai ji mane pristatė tam motociklininkui: “Audriau, čia Akvilė- mano geriausia draugė”. Geriausia draugė… Ji mane vėl tokia laikė. Po visko, kas tarp mūsų buvo… Ji mane palaikė sunkiausią minutę… O aš? Štai kaip aš jai atsilyginau. Viskas. Dabar tai jau viskam galas. Ji man nebeatleis.

Grįžau iš savo minčių į realybę, kai vėl pajutau Dainiaus ranką ant savo pečių. Automatišku judesiu apkabinau jo liemenį. Bet jis jau pradėjo mane kažkur vestis. Iš paskos ėjo ir visi kiti.

- Jo…-atsiduso jis,-beprotynas čia pas jus. Kas Inai pasidarė? Galvą peršalo?

Taip, dabar aš jau galėjau susigrąžinti savo gerą vardą. Tai buvo ideali proga. Ir aš tiesiog negaliu ja nepasinaudot. Nes kitu atveju, Dainius gali patikėti gandais apie mane ir Roką.

- Inai?-bandžiau abejingai prunkštelėti,-jai tai rimtai kažkas su galva negerai… Blogais keliais ji eina…,-sučiaupiau lūpas, kad dabar pat neapsivemčiau. Buvo šlykštu šitaip meluoti apie žmogų, kuris palaikė mane sunkiausią minutę. Bet aš negaliu nieko padaryti. Jei jau turiu aukoti Iną dėl Dainiaus geros nuomonės apie mane- tebūnie.

- Nu pastebėjau, kad ne gerais,-pašaipiai nusijuokė jis,-tai kas ten vyksta?-sutelkė jis visą dėmesį į mane, kitų aplink net nepastebėdamas. Aš vėl pasijutau savimi. Buvau Dainiaus glėby, jo dėmesio centre ir tai buvo viskas, ko man reikėjo. Aš puikiai moku meluoti ir Dainius manimi patikės.

- Nu ką aš žinau, tamposi su kažkokiais neaiškiais… Gotais kažkokiais…-bandžiau šnekėti pašaipiai. Na, Audrius tikrai nebuvo gotas, bet šį žodį pavartojau ne be reikalo,-trynėsi čia šiandien vienas prie mokyklos…

- Gotais?-susiraukė Dainius. Puiku. Man pavyko. Jį užkabino būtent šis žodis. Jis turbūt labiausiai visame mieste nekenčia visokių neformalų. Jei turėtų galimybę, jis visus tuos išsišokėlius paimtų ir sušaudytų,- nu čia tai naujiena… Pavažiavo stogas mergaitei.

- Grynai…

- Tai pala pala, ko tu tada su ja valkiojies?-pažiūrėjo jis į mane nepatikliu žvilgsniu.

- Tu galvoji, savo noru? Čia viskas tik dėl pamokų. Tiksliau, dėl lietuvių. Man ji padėjo su namų darbais, kuriuos stengiuosi visuomet padaryt, kad lituanistė neprisikabintų. Nes ta tai juodai ant manęs užsisėdus…

- Stankūnienė? Kaip čia suprast? Tu gi jos mylima mergaitė.

- Ne, turim naują. Kažkokią dažytą blondinę. Buka kaip tapkė.

- Tai pričiom ji ant tavęs užsisėdo?

- Eik tu sau…-sukrizenau, kai prisiminiau, kaip ten viskas vyko,-pamatė mane laižantis ten su tokiu bachūrėliu, tai pradėjo kabinėtis. Aš ten jai naglai atsikirtinėjau, nes nežinojau, kad ji mokytoja. Tai va, o per lietuvių sulaukiau staigmenėlės. Ir užsisėst iškart sugebėjo. Net po pamokų paliko. Gali įsivaizduot?

Mes jau buvome priėję vyresniokų mėgstamą rūkymo vietą, už sporto salės, toj pusėj, kur nėra langų. Čia rinkosi kiečiausia chebra. Jokių mažiukų. Čia rūkydavome mes tryse: aš, Ineta ir Kotryna. Bet mūsų trijulės jau nebėra. O jei ta kvaila karvė kažko per daug prišnekėjo Dainiui, tai jai teks rinkti dantis nuo žemės. Gaus kaip reikiant į savo buką galvelę.

Dainius mane nusitempė iki pat kampo ir atrėmė mane į jį, pats atsistodamas prie pat. Nebuvo itin malonu būti užspeistai į kampą, tačiau dabar aš esu Dainiaus dėmesio centre ir galiu jam įrodyti, kad tebesu jo mergaitė. Jo Akvilė. Niekas juk nepasikeitė.

Kiti keturi atsistojo atokiau ir apie kažką šnekėjo. Man nebuvo įdomu. Stebėjau tik Kotryną ir kai ji atsisuko, pervėriau ją žudančiu žvilgsniu. Oi, tu dar pasigailėsi už tas paskalas… Ir už tariamą draugystę su Agne. Kotryna trumpai pažvelgė ir kaltai nusuko akis.

- Jo… Neblogai čia. Gyvenimas verda, kaip reikiant,-sukrizeno jis ironiškai ir išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį,-rūkysi?

- Aha,-linktelėjau ir išsitraukiau cigaretę iš jo man ištiesto pakelio. Jis man ją pridegė ir aš įtraukiau pirmąjį dūmą. Pagaliau. Dainius susikišo rankas į kišenes ir išpūtė dūmą man į veidą.

- Tai o tos Kotrės kalbos tikros?-įsmeigė jis savo žvilgsnį į mane.

- Kokios kalbos?-apsimečiau, kad nesuprantu, apie ką jis.

- Nu kad tu tipo su kažkokiu emo susimetei.

- Jau galiu juoktis?-prunkštelėjau ir nusijuokiau. Bet tas juokas buvo toks dirbtinas, kad dirbtinesnio būti jau nebegalėjo. Ačiū Dievui, kad Kotryna stovėjo tolėliau. Dabar galėjau laisvai stumt ant jos ir įtikint Dainių, kad niekas nepasikeitė. Jos čia nėra, ji nieko negalės pasakyti ar paprieštarauti. Dainius klausysis tik manęs ir tikės tik manimi. Nors Kotryna, manau, net ir nebūtų kažko sakiusi. Visgi, ji norėjo senosios Akvilės. Norit senosios? Prašom.

Ji grįš. Senoji Akvilė grįš ir niekur iš čia nedings. Atleisk man, Ineta. Atleisk man… Rokai… Bet aš nieko negaliu padaryt. Jūs manęs nesuprantat ir nesuprasit. Nes mano gyvenimas kitoks nei jūsų. Jis yra būtent toks, koks yra ir jo pakeisti aš negaliu. Čia mano gyvenimas, mano žmonės. Čia yra Dainius. Ir aš jaučiuosi saugi. Dėl viso to tiek kovojau. Dantimis ir nagais. Neleisiu tam sugriūti. Savo gerai reputacijai. Nes aš nebūsiu atstumtoji. Nė per kur. Aš privalau būt tokia, kokia buvau iki šiol. Ir viskas bus gerai.

- Kuo tu mane laikai, Dainiau? Įsivaizduok dabar tokį vaizdelį: aš ir kažkoks apsibliovęs, venas persipjovęs, emo. Tu manai, kad aš galėčiau su tokiu būt?-prunkštelėjau,- Kotryna juokauja,-gūžtelėjau pečiais. Mane vėl aplankė noras sumūryti jos snukelį į sieną, bet ne dabar. Dabar turiu įtikinti Dainių, kad ji meluoja,- toks emo yra. Yra. Naujokas jis. Rokas, berods, ar koks ten tas jo vardas…

- Tai kas tave su tuo sieja?

- Mane ir jį? Baik tu, Dainiau, niekas… Čia viskas per tą lituanistę. Pameni, sakiau, kad po pamokų paliko? Tai va, jis ten irgi tada buvo. Atseit savo noru padeda mokytojai. Pf, padlaižys. Bet iš esmės gerai, kad jis toks. Ta blondinė liepė surūšiuot milžinišką krūvą popierių, tai jis pasisiūlė už mane viską padaryt. Vsio. Istorijos pabaiga. Tai viskas, kas mus sieja,-pasimaivydama atsakiau ir išpūčiau dūmą. Dainius nusijuokė.

- Matai kaip.

- Nu. Po to jis mokykloj sveikinos su manim, kažką ten kalbėt bandė. Vargšas vaikas, pamanė, kad aš jau jo draugė,-pašaipiai nusijuokiau. Dainius pritarė man juoku,-nu o Kotryna mus juokais ir perša,-nusijuokiau abejingai,- bet tu, Dainiau, neimk į galvą. Jis mums tik pajuokos objektas. Jis gi emo,-pavarčiau akis, kad visa tai skambėtų dar įtikinamiau.

- Nu žiūrėk tu man,-sukrizeno jis ir žvilgtelėjo į savo laikrodį ant rankos,- Augustai!-pašaukė jis į tos ketveriukės pusę. Tas Donato klasiokas atsisuko. Augustas. Štai koks tas jo vardas. Buvau primiršus,- girdi, kur varom?

- Ką žinau,-gūžtelėjo jis pečiais.

- Tai einam mergaitėms šampano paimsim, pas mane pasėdėsim,-priėjo ir Donatas. Žinojau, kad jis gyvena netoli mokyklos. Bet pala, Rokas juk irgi šalia gyvena! Na, reikia tikėtis, kad Donato kiemas toliau nuo Roko. Nors jis juk pamokose. Bent jau turėtų būti…-o plotą darom jau link vakaro, nes nu… man dar fiziką reik nueit parašyt.

- Kelintą pamoką?-trumpam susiraukė Dainius.

- Ketvirtą, berods,-gūžtelėjo jis,- o tu ką? Nežadi mokytojam pasirodyt?-sukrizeno.

- Apseis ir be manęs,-nusijuokė jis ir vėl apkabino mane,- tai ką, einam, mergaitės?-apžvelgė jis visas merginas ir vėl sugrįžo žvilgsniu prie manęs. Jo žvilgsnis sakė: “Čia mano mergytė”. O taip, Dainiau. Tu visiškai teisus.

Aš vėl jaučiausi savimi. Grįžau į savo gyvenimą. Grįžo Dainius. Ir aš esu saugi. Viskas gerai. Bent jau dabar tai aš tikrai jaučiuosi gerai.

Rodyk draugams

Ėjau į mokyklą. Nieko aplinkui save nemačiau ir negirdėjau. Man niekas nerūpėjo. Ir galva buvo tuščia. Net jokia mintelė apie Roką neužklysdavo. Tuštuma. Visiškas vakuumas mano galvoje. Ir man tai nepatinka. Jau baigiu nuprotėt nuo to šlykštaus jausmo. Kas man galėtų padėt? 

Susitikau su Ineta stotelėje. Ji nieko nežinojo, nes buvau išjungusi telefoną, kad niekas man nekvaršintų galvos. Nebūčiau iškentusi, jei reiktų dar ir kažkam pasakoti apie visa tai. Net ir Karoliui liepiau atsiknisti, kai jis vėl mėgino su manim kalbėt.

- Labas, Akvi. Na, tai kaip sekėsi? Kodėl vakar neatrašei? Kas nutiko? Kodėl tokia… tarsi negyva?..

- Nes tokia ir jaučiuosi…-pakėliau į ją akis. Nebesvarbu, sakysiu viską, kaip buvo. Jausmų manyje vis tiek nebėra. Aš tuščia ir bejausmė.

- Tai… negi susipykot?-nedrąsiai paklausė ji.

- Būtų gerai, kad būtume tik susipykę…-prunkštelėjau.

- Tai negi…

- Taip. Jis išėjo.

- Negaliu patikėt…

- Kuom? Aš tai puikiausiai galiu. Aš jam atsibodau ir tiek. Ir be to, man dabar lengviau,-apsimestinai lengvabūdiškai kalbėjau. Ir niekas mano viduje nekunkuliavo. Buvau kaip niekad rami. Nes nebeturėjau jausmų.

- Kaip suprast lengviau? Ką čia šneki?

- Man nebereikia kankintis, keistis ir viso kito daryt…

- Nieko nesuprantu. Tai tu tipo džiaugies, kad taip viskas išėjo?-suplonino ji balsą.

- Jo, o ko čia liūdėt? Gyvenimas gražus,-nusišypsojau skaudžia šypsena.

- Tu nusišneki. Bet suprantu, kai tave palieka mylimas žmogus, pats nejauti, ką šneki. Viskas bus gerai… Tu dar su juo susitaikysi, patikėk.

- Nebeišeis. Ir aš žinau, ką šneku,-atsakiau, nors nebuvau tuo tikra.

- Nusiramink. Einam į mokyklą. O po pamokų ateisi pas mane ir viską papasakosi, ok? Aš tau padėsiu.

- Ok,-atsakiau abejingai. Man nerūpi.

- Bet tu taip nesinervink. Aš tikiu, kad jums dar…

- Ina, būk gera…-atsidusau.

- Gerai. Suprantu tave,-sučiaupė ji lūpas ir toliau ėjome tylėdamos. Visgi, man reikia apsispręsti, ko aš noriu. Vėl teko grįžti į savo kankinančias mintis.

Gerai, tarkim renkuosi Roką. Bet… kaip aš atrodyčiau? Akvilė su emo. Pff… Tai nesąmonė. Vaikščiočiau su juo susikibus už rankučių, bučiuočiausi visų akivaizdoj… Kaip atrodytų?? Aš juk Akvilė- galiu turėti bet kurį. Ir staiga pereinu ant emo… Tai nelogiška. Niekam net neateitų į galvą, kad populiariausia mokyklos mergina, dėl kurios pasiryžę kovoti visi mokyklos gražuoliukai, staiga atstumia juos ir susideda su kažkokiu atsiskyrėliu emo…

Bet aš jį myliu ir jis myli mane. Man jo reikia kaip oro. Be jo man sunku. Jis man viskas. Ir jis vertas pačių gražiausių jausmų. Mes galėtume oficialiai draugauti ir visi matytų, kaip jis mane myli. Kaip aš jį myliu… Juk įsimylėjėliams nėra neįmanomų dalykų, ar ne?

Bet kas tada? Aš turėčiau Roką, jo meilę. Na, dar Inetą. Bet tai būtų viskas. Daugiau neturėčiau nieko. Turėčiau kentėti visų pašaipius žvilgsnius. Mane užbadytų pirštais. Aš tapčiau atstumtąja. Aš- atstumtoji?? Ne, to negaliu leisti. Aš ne tokia. Aš Akvilė. Tuo viskas ir pasakyta.

Mano mintis nutraukė Ineta:

- Klausyk, man reikia su vienu žmogum susitikt.

- Kokiu?-susiraukiau trumpam.

- Ai, ten tokiu draugu.

- Kokiu dar draugu?-pakėliau akis į ją.

- Nu aš supažindinsiu jus, nesinervink…

- Nereikia man jokių naujų pažinčių,-susiraukiau trumpam.

- Nu ok, tada galėsi palaukti, kol pašnekėsiu su juo?

- Aha,-atsidusau. Įprastai būčiau kamantinėjusi ją toliau, bet dabar man buvo visiškai nusišikt, ką ir su kuo ji darys. Prie mokyklos kampo stovėjo kažkoks vaikinas, atsirėmęs į motociklą. Jo plaukai buvo gana ilgi, surišti į uodegą, apsirengęs buvo odiniais drabužiais. Ko čia sukinėjasi tokie aplink mūsų mokyklą? Pff…

Ineta man pateikė šiokią tokią staigmenėlę. Ji pasuko tiesiai prie to berno! Ne nu… Jai turbūt galvoj negerai.

- Ina, tu su juo pažįstama?-paklausiau plonu balseliu.

- Taip, o ką?

- Nuo kada tu su tokiais…

- Kas tau yra? Jis tik draugas.

- Tik?

- Tik,-linktelėjo ji. Aš daugiau nieko nebesakiau, nes jau buvome prie pat jo. Dabar galėjau jį įdėmiau apžiūrėti. Hm, jis buvo su akiniais nuo saulės, tad nemačiau jo akių. Bet pala, kur jis saulę rado rugsėjo pabaigoj? Bent jau aš tai nė vieno spindulėlio nematau. Keista. Jo plaukai buvo surišti į uodegą, ką jau mačiau iš tolo, bet dabar dar ir porą dredų pastebėjau, supintų jo pakaušyje. Fu… Dredai yra šlykštu. Ir dar tie odiniai rūbai… Bet ne, jis nebuvo panašus į baikerį. Toks lyg… gatvės muzikantas. Nieko nesuprantu. Ir nuo kada Ineta su tokiais…? Kaži, kiek jam metų? Atrodo mažų mažiausiai dvidešimties.

- Labas, Audriau,-tarė ji ir pasisveikindama apsikabino su tuo padaru.

- Labas, Ina,-šyptelėjo jis pagaliau. Aš stengiausi nespoksoti į jį, nes nežinojau, kur jis žiūri. Tie akiniai mane erzino.

- Audriau, susipažink. Čia mano geriausia draugė Akvilė. Akvile, čia Audrius.

- Malonu-linktelėjo jis man ir vėl pasisuko į Inetą.

- Man ir,-numykiau. Pala pala, tik “malonu” ir viskas? Nuo kada taip su manimi bernai sveikinasi? Ir dar taip paiimti ir nusisukti. Nu viršūnė! Pasijaučiau kaip tuščia vieta.

- Am… Akvile?-kreipėsi į mane Ineta.

- M?

- Mes galim pakalbėt? Am… dviese,-sučiaupė ji lūpas. Man taip ir atvipo lūpa.

- A. Žinoma,-ironiškai nusišypsojau ir pasitraukiau į šoną. Paėjau kelis žingsnius atgal, prie mokyklos sienos. Ne nu, Inut, tu dar atsiimsi… Kaip ji taip drįsta?? Paiimti ir nuvaryti mane į šalį! Kas per..? Ir apie ką tokio ji turi su tuo individu pašnekėt? Kokios čia paslaptys? 

Jiedu greit pašnekėjo ir jis, pakštelėjęs Inetai į skruostą, nuvažiavo savais keliais. Kol lydėjau jį akimis, Ineta atsidūrė šalia manęs.

- Kas čia per bajeriai?-piktai paklausiau.

- Ta prasme?

- Kas tas Audrius? Kokios čia paslaptys?

- Ei ei, nusiramink. Jokių čia paslapčių nėra…

- Iš kur jūs pažįstami?-neleidau jai baigti.

- Pameni Tautvydą? Nu, mano pusbrolį.

- Nu.

- Tai va. Jis per savo gimtadienį turėjo plotą. Mane irgi pakvietė. Ten susipažinau su Audrium. Nu, tiksliau, jis ten grojo.

- Grojo?-susiraukiau.

- Nu Audrius yra muzikantas. Turi savo grupę. Tautvis turėjo reikiamą aparatūrą, tai jo grupė galėjo sudainuot keletą dainų. O po visko, Audrius priėjo pašnekėt. Taip ir susipažinom.

- Tai tu jam tipo patinki?

- Ne, kodėl taip manai? Mes tiesiog draugai.

- Nu nepanašu.

- Kodėl?

- Jis man įtartinas…

- Dėl ko? Nes kitaip rengiasi? Klausyk, maniau, kad tavo nuomonė apie tuos dalykus pasikeitė… Visgi, su Roku…

- Nebeminėk man jo,-susiraukiau ir nuleidau galvą. Man skaudu vos išgirdus jo vardą.

- Gerai, atsiprašau… Bet vis tiek, maniau, kad tu taip nebevarysi ant kitų stilių.

- Ne dėl stiliaus… Pažiūrėk, kaip jis į mane sureagavo. Lyg būčiau tuščia vieta.

- Jis sunkiai prisileidžia naujus žmones. Bet jis toks nėra, kaip atrodo. Bet ko tu taip kabinėjies? Su kuo noriu, su tuo bendrauju.

- Aišku,-sučiaupiau lūpas. Kodėl jinai taip su manim šneka? Pirma Rokas, dabar Ineta. Visi, kaip susitarę, stumia ant manęs! Jau užkniso. Praradau Roką. Dabar toks jausmas, kad prarasiu ir Inetą. Bet man nusispjaut. Man jau niekas neberūpi.

- Varom į pamoką, kelios minutės beliko. Paskui pakalbėsim. Ir nusiramink.

- Aha,-atsidusau ir pasukau su ja link mokyklos. Jau buvome šalia durų, kai šone išgirdau šlykštų mergaitišką juoką ir kažką panašaus į “Ei, ar tik ne atsiskyrėlės?”. Man net nereikėjo atsisukt, žinojau, kas ten tokia. Bet tiek to, atsisuksiu, kad galėčiau jai liepti atsiknisti. Ir pala pala, man gerai pasigirdo? Ta kvaila karvė mane kątik atsiskyrėle pavadino?? Na jau ne, su manim taip niekas nežaidžia.

Atsisukau ir sustingau. Taip, ta merga buvo Kotryna. Bet visų kitų pamatyti tikrai nesitikėjau. Kotrynos grupelėje buvo kažkoks vaikinas. Buvo Agnė. Agnė. O siaube. Agnė yra kiečiausia mokyklos mergina. Aš, žinoma, irgi kieta ir turiu gerą reputaciją. Bet palyginus su Agne, aš…niekas. Visiškas nulis. Va ji tai tikrai kieta. Ir man dar toli gražu iki jos. Jei jau Kotryna paskleidė gandus, tai man šakės. Nes Agnė jau nuo senų laikų griežia ant manęs dantį už kažkokį ten… Robertą, berods, kurį nuviliojau nuo jos. O Agnės nuomonė daugumai yra šventa. Jei ji stums ant manęs, stums visi kiti. Dabar ji turi tinkamą progą, atsikeršyti man už senus laikus. Ir ji būtinai ja pasinaudos, kad tik man pakenktų. Nuo kada Kotryna pažįstama su Agne? Sugavau jos žvilgsnį. Jis sakė:”tau šakės, mažut”.

Tada pažvelgiau į kitą pusę. Ten stovėjo Donatas su kažkokiu savo klasioku, ne ką prastesniu gražuoliu. Va jis tai kaip reikalas pasikėlęs. Visuomet išmetęs rėmą ir žiūrintis į kitus iš aukšto. Kvailys. Bet čia dar nieko, palyginus su paskutiniu vaikinu, kurį išvydau…

Tai buvo Dainius. Trumpai tariant, jis -mokyklos “galva”. Jis blogas, labai blogas berniukas. Šokdina visus pagal savo dūdelę. Nėra nei vieno, kuris drįstų jam paprieštarauti. Jis juk turi draugų visame mieste. Sunervinsi Dainių, gero nelauk. Net jei ir nebendrauji su juo, net neturi bendrų pažįstamų, vis tiek negali jaustis saugus. Jis prie bet ko gali prikibti. Geriausia yra būti jo draugu ir palaikyti gerą reputaciją jo akyse. Man kol kas puikiai pavykdavo. Iki dabar… Ir kaip aš jo anksčiau nepasigedau?

- Akviiile,-išdainavo Dainius, eidamas prie manęs. Kaip visada, šypsojosi savo klastinga šypsenėle. Nužiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų. Priėjo ir viena ranka sugriebė mano liemenį,-nepasiilgai manęs?

Jo, kaip čia jau jo nepasiilgsi… Jo mokslo metai visuomet prasidėdavo vėliau. Jo tėvai tokie turtingi, kad gali sau leisti ištisą vasarą ir rudens pradžią keliauti po pasaulį ir tiesiog atostogauti. Bet šiemet turbūt bus rekordas. Praeitais metais Lietuvoje jį pamačiau, berods, spalio pradžioj. Dabar jis grįžo anksčiau ir netgi į mokyklą atėjo! Visas įdegęs, pailsėjęs ir dėjęs ant visko. Kaip visada.

Bet kaip aš jį galėjau pamiršt? Na taip, jis ilgai čia nesirodė. Bet vis tiek… Jis mūsų mokykloje svarbiausia persona. Ir ne “beveik”, o pati svarbiausia. Net ir mokytojai jam nieko negali pasakyt. Jei jis būtų buvęs čia, aš net nebūčiau galėjusi kalbėtis su Roku. Tai būtų paprasčiausiai neįmanoma. Tai kaži, gerai ar blogai, kad jo nebuvo tiek laiko? Jei būtų buvęs, aš net nebūčiau leidusis į gilesnes kalbas su Roku. Viskas dabar būtų kitaip. Taip, Dainiaus įtaka nemenka.

- Kaip galėčiau nepasiilgt,-šyptelėjau jam ironiška šypsenėle, kurią jis be proto mėgo. Pasilenkė ir pakštelėjo man į skruostą, o jo ranka nuslydo man ant klubo. Aš pradėjau atgauti savo jėgas ir sveiką protą. Dainius čia. Jis grįžo. Ir elgiasi su manim taip, kaip anksčiau. Reiškias, viskas gerai. Ir tai kalei, Kotrynai, nepavyks manęs sužlugdyti. Net nesvajok apie tai, mažule,- beje, kur taip ilgai buvai prapuolęs? Liūdna čia be tavęs,-prisiglaudžiau arčiau jo.

- Kaip visada, ten, kur amžinai saulė šviečia. Atostogas prasitęsiau,-svajingai tarė ir vėl išmetė savo klastingąją šypsenėlę,-bet žinai, sužinojau keletą naujienų… Pasigavau va rūkykloj Kotrę, sako, kad susipykot. Kas ten buvo?-įsmeigė jis savo įžūlias žalsvai melsvas akis į mane.

- Am…-sutrikau trumpam,-nieko ypatingo. Šiaip. Nesigilink.

- Mhm. Bet tu žinai, ką man ji sakė? Kad tu atseit su kažkokiu emo susimetei. Kas čia per bajeriai?

Kažkas many apsivertė, kažkas tarsi sprogo. Dabar atėjo tas laikas. Aš pasirinksiu.

Taip, Dainius yra tas, kurio nuomonė man svarbiausia. Aš jį net buvau sugebėjus užmiršti, kai jo taip ilgai nebuvo mokykloje. O dabar… Dabar man šakės. Koks dar Rokas, kai grįžo Dainius? Tai būtų neįmanoma. Aš Dainiaus numylėtinė. Ir noriu toliau tokia likti. Kol Dainius apie mane atsiliepia gerai, tol visi taip atsilieps. Aš saugi. Taigi, kas man belieka…

Rodyk draugams